Dekoratyvinių medžių ir krūmų laistymas
Naujai pasodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai turi būti reguliariai laistomi, aprūpinant augalų šaknis optimalia drėgme. Laistymo norma ir dažnumas priklauso nuo oro sąlygų, Vidutiniška medžių laistymo norma yra 30 litrų/m2. Ypatingai karštu ir sausu oru norma padidinama 2 kartus. Augalai turi būti laistomi ryte arba vakare. Medžių vegetacijos metu (ypač pavasarį ir jei ruduo sausas) medžiai laistomi ne mažiau kaip 4 kartus per mėnesį. Krūmai vegetacijos metu laistomi 4-5 kartus, priklausomai nuo klimatinių sąlygų. Vidutiniška krūmų laistymo norma yra 20-25 litrai /m2.
Dekoratyvinių medžių ir krūmų tręšimas
Daugiausia augalams reikia pagrindinių elementų – azoto, fosforo ir kalio. Kad augalai būtų sveiki ir normaliai augtų, šių medžiagų kiekis dirvoje turi būti reguliariai papildomas. Azotas reikalingas vegetatyvinių organų, ypač ūglių ir lapų augimui. Jei augalai lėtai auga, jų lapai smulkūs, blyškūs, o stiebai silpni, tikėtina, kad jiems trūksta azoto. Fosforas labiausiai reikalingas jauniems, taip pat žydintiems ir vaisius brandinantiems augalams. Kai jo trūksta, silpnai vystosi šaknys ir stiebai, lapai įgauna rausvą atspalvį, užsimezga mažai vaisių ir sėklų, mažėja atsparumas grybinėms ligoms. Daugiausia kalio naudoja žydintys ir vaisius brandinantys medžiai bei krūmai. Dėl jo trūkumo gelsta ir džiūsta lapų, ypač apatinių, kraštai ir galiukai, žiedai ir vaisiai yra menkesni, neryškių spalvų, sumažėja augalų atsparumas ligoms bei šalčiui. Kalcio, magnio ir sieros reikia šiek tiek mažiau. Kalcio bei sieros trūkumas pasireiškia panašiai kaip ir azoto stoka – silpnu augimu ir blyškia lapų spalva. Dėl magnio trūkumo senesnių lapų tarpugysliuose atsiranda gelsvų ar rudų dėmių, jauni lapai gali pradėti kristi. Mikroelementai – geležis, manganas, boras, molibdenas, kobaltas, cinkas, varis – taip pat būtini, tačiau jų augalams reikia nedaug. Normalioje dirvoje šių elementų paprastai pakanka.
Medžiai ir krūmai tręšiami, esant vidutinei paros temperatūrai apie +100C. Rekomenduojama medžius ir krūmus tręšti pavasarį. Jei trūksta maisto medžiagų galima tręšti ir vasarą, tačiau baigti vasarą tręšti augalus reikia iki rugpjūčio vidurio(apie 15d.). Negalima rudenį medžius ir krūmus tręšti daug azoto turinčiomis trąšomis. Tręšti reikėtų esant drėgnam orui ir po tręšimo augalus reikia palaistyti.
Tręšiant medžius ir krūmus mineralinėmis trąšomis taikomos normos:
Lapuočiams medžiams: N-30g/m², NH4NO3– 90 g/m², K- 40 g/m².( tai pavasarinės normos);
Krūmams: N-5-7g/m², NH4NO3– 5-7 g/m², K- 6-8 g/m². vegetacijos metu tręšiant du kartus (pirmą kartą sprogstant lapams, antrą kartą prieš krūmų žydėjimą).
Fosforo trąšomis rekomenduojama tręšti vieną kartą (anksti pavasarį arba rudenį) per dvejus metus.
Esant dideliam maisto medžiagų trūkumui, augalų lapus būtina nupurkšti magnio, geležies arba mangano sulfatų 1-2% tirpalais. Purkšti augalus rekomenduojama anksti ryte arba vakare, esant ne aukštesnei temperatūrai kaip 22laipsniai cel., kitu atveju bus apdeginti lapai.
Dirvožemio purenimas, mulčiavimas
Pirmaisiais ir antraisiais metais po pasodinimo dirvožemio paviršius po medžiais purenamas ne giliau 5-10cm iki 50cm atstumu nuo kamieno, po krūmais- ne giliau 3-4cm. Dirvožemis purenamas pavasarį nutirpus sniegui ir kai žemė pakankamai pradžiūvusi. Vegetacijos metu purenama ne rečiau kaip 2-3 kartus, priklausomai nuo dirvos susigulėjimo. Purenama po lietaus ar laistymo. Buksmedžius rekomenduojama mulčiuoti smulkinta žieve, tai jų šaknų sistema bus geriau išsaugota nuo išdžiūvimo, geriau laikysis drėgmė.
Dekoratyvinių medžių ir krūmų genėjimas
Anksti pavasarį atliekamas sanitarinis ir formuojamasis lajų genėjimas, pašalinant sausas, džiūstančias, pažeistas, nulaužtas šakas ar jų dalis. Sausos ar ligotos šakos pjaunamos iki gyvos ir sveikos vietos prie pagrindo. Lanksvos genimos po žydėjimo, suteikiant joms norimą formą ir genimi krūmai augs tankesni. Buksmedžius rekomenduojama genėti 3 kartus per sezoną, kad jie suformuotų ištisinę gyvatvorę. Po kiekvieno medžio ir krūmo genėjimo darbo įrankiai privalo būti dezinfekuojami.
Kiti dekoratyvinių medžių ir krūmų priežiūros darbai
Pavasarį(apie balandžio mėn.) medžiai ir krūmai išlaisvinami nuo šiltinimo medžiagos, šaknies kaklelis- nuo supiltos durpės ar mulčio. Aplink medžių ir krūmų kamienus šalinamos piktžolės: mechaniniu būdu- (ravint). Medžių žaizdos, mechaniniai pažeidimai profilaktiškai purškiami bordo mišiniu ar kitais fungicidais. Rudenį sugrėbiami ir pašalinami pažeisti, rauplėti, dėmėti lapai, kuriuose žiemoja ligų sukėlėjai.
Prižiūrimas naujai pasodintų medžių tvirtinimas (pririšimas)
Žiemos metu negalima medžio augimo zonoje naudoti druskų kelių priežiūrai, bei pilti sniegą arti medžių ir krūmų. Dažniausiai naudojama kelių priežiūrai NaCl, kuris dažnai yra maišomas su smėliu. Druskos ir supiltas sniegas(jis dažniausiai būna susimaišęs su druskomis) pakenkia į dirvožemį ir ko pasekoje patenka į šaknų sistemą. Druskos sutrikdo augalų fiziologines savybes, ko pasekoje, augalas nusilpsta, lėčiau auga, praranda atsparumą kenkėjams ir ligoms, tai pasireiškia lėtesniu augalo augimu, šakų džiūvimu kol galop augalas nudžiūsta. Ypač nuo druskų kenčia jauni ir naujai pasodinti medžiai ir krūmai.
Priedangos nuo saulės ir laistymas
Buksmedžius iš rudens būtina gerai prilietu ir žiemai būtina pridengt . Šaknų sistema dažniausiai pridengiama neutralios PH durpe, jei prognozuojama labai šalta žiema, gerai būtų pridengti ne tik durpe, bet ir eglišakėmis. Jei yra įšalas buksmedžius būtina dengti šešėline medžiaga, kad lapai neišgarintų vandens, tol kol šaknys negali jo paimti iš sušalusio grunto.
Išėjus įšalui būtina laistyti, ypatingai buksmedžius. Visiškai atšilus žemei reikia patikrinti pasodintus augalus, ar jų per žiemą šaltis neiškilnojo į paviršių. Jei iškelti, reikia gerai apspausti žemę aplink augalą ir palieti.
Daugiamečių gėlių priežiūra
Daugiametes gėles rekomenduojama persodinami kas 3-5 metai, tvirtai suaugę kerai dalijami į keletą naujų kerelių, pažeistos vietos pašalinamos.
Vegetacijos metu reikia pastoviai šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius arba nedekoratyviai atrodančius lapus, ravėti. Laistymas vykdomas atsižvelgiant į oro sąlygas. Laistant vanduo neturi patekti ant lapų ir žiedų, paliejus dirvos paviršius supurenamas. Tręšiama pavasarį augalus apie 50 g kompleksinėmis trąšomis (žydintiems augalams) kvadratiniam metrui, priklausomai nuo naudojamų tąšų. Birželio pabaigoje tręškite antrą kartą (40 g trąšų arba 1,5–2 l komposto), o trečią kartą tręškite pirmomis rugpjūčio dienomis (40 g trąšų arba 1,5–2 l komposto). Tręšti geriausia drėgnomis, debesuotomis dienomis arba tręškite augalus tuo pačiu metu, kai laistote. Nepamirškite nedelsdami išpurenti trąšų – net jeigu naudojate kompostą. Tręšiant specializuotomis trąšomis skirtomis daugiametėms gėlės, rekomenduojama tręšti pavasarį ir vasarą. Žiemai rekomenduojama šaknų sistemą pridengti durpe arba papildomai pamulčiuoti. Pavasarį nepamirškite durpę nuimti.
Rožių priežiūra
Rožės mėgsta drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tik ką pasodintos jaunos rožės laistomos iki pilno įsišaknijimo, jų neperdžiovinant. Naujai pasodintoms rožėms vienam krūmui reikia maždaug 5litrų vandens. Lieti reikia gausiai, bet ne per daug, kad neišplauti iš dirvožemio maistingų medžiagų. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare. Kad iš dirvos mažiau išgaruotų vandens, ją reikia atsargiai išpurenti ir apmulčiuoti.
Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos rečiau (maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras), bet gausiai. Dažnas ir negilus laistymas nėra naudingas, nes skatina paviršutinių šaknų susidarymą, tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos blogiau žiemoja.
Paprasčiausia laistyti laistytuvu, nuėmus galvutę. Lieti reikia ne į krūmo centrą, o žemę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų.
Tręšimas
Rožių vystymasis, žydėjimas ir žiemojimas labai priklauso nuo jų tręšimo.
Apytikriai per vegetaciją rožes rekomenduojama tręšti bent 4-5 kartus. Pirmą kartą tręšiama anksti pavasarį organinėmis ir azoto trąšomis, antrą kartą sukrovus žiedus, trečią kartą — liepos mėnesį mineralinių trąšų mišiniu (1 m2 20 g azoto ir po 30-40 g fosforo ir kalio trąšų), ketvirtą kartą rugpjūčio pradžioje organinėmis trąšomis. Paskutinį kartą tręšiama rugsėjo pradžioje (į 1 m2 50— 80 g superfosfato ir 25-30 g kalio druskos).
Dirvos purenimas ir mulčiavimas
Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Išpurenta dirva geriau praleidžia vandenį ir orą, todėl geriau vystosi ir šaknų sistema ir nauji ūgliai.
Dirva purenama:
anksti pavasarį atšilus žemei;
paliejus ar po stipraus lietaus (šiuo atveju greičiau išgaruoja drėgmė);
patręšus;
rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus;prieš uždengiant rožes žiemai.
Jaunas rožes taip pat reikia purenti reguliariai – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
Labai naudinga rožes mulčiuoti. Mulčiavimas – tai dirvožemio padengimas 4-8 cm. storio organine medžiaga. Mulčiavimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės (gali būti ir su kompleksinėmis trąšomis), geras sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai . Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, mažiau auga piktžolės, padidina dirvoje humuso kiekį, tuo būdu krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybinėmis ligomis, ten gyvena ir veisiasi naudingi mikroorganizmai.
Prieš mulčiuojant reikia išnaikinti piktžoles, gausiai palieti, įterpti trąšų.
Rožių paruošimas žiemai
Rožes ruošti žiemoti turėtume pradėti dar vasaros pabaigoje. Rožės rugpjūčio mėnesį jau nebetręšiamos azoto turinčiomis trąšomis, nes tokios skatina naujų ūglių augimą, o tai nėra gerai prieš šaltąjį metų laikotarpį. Aišku, azotas augalui suteikia daugiau žalumos, šiomis trąšomis gausiai patręštas rožių krūmas net ir vasarai baigiantis vis dar gražiai atrodys, bet, kaip minėta, nebus pasiruošęs mūsų šaltoms ir permainingoms žiemoms, nes išleis daugybę nesumedėjusių ūglių.
O štai kitos trąšos – kalio ir fosforo – rudenį rožėms labai reikalingos ir naudingos. Paskutinį kartą vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį (iki rugsėjo vidurio) būtent jomis ir turėtume tręšti rožyną.
Visą šiltąjį sezoną juo turėtume nuolat iškarpyti nužydėjusius žiedus. Jų palikti ant stiebo nevertėtų ne vien dėl to, kad gadina rožyno dekoratyvumą, bet ir dėl praktinių priežasčių. Su senais žiedlapiais greičiau plinta ligos, o užsimezgę ir nokstantys vaisiai naudoja augalų gyvybines galias, jie „nebenori“ krauti naujų žiedynų, todėl mažiau žydi.
Tad mūsų klimato sąlygomis geriausias laikas genėti rudenį – spalio antroji pusė ir lapkričio pradžia.
Baigus genėti, rožyne patariama nepamiršti dar vieno svarbaus darbo – surinkti iškarpytas šakas bei peržydėjusius žiedynus, taip pat nukritusius lapus ir viską sudeginti. Specialistai kategoriškai draudžia šias augalines atliekas mesti į komposto krūvas, nes taip nebus sunaikinti pavojingų rožių ligų (degligės ir kitų) sukėlėjai.
Rožių krūmus rekomenduojama profilaktiškai nupurkšti vario preparatais (jų visuomet būna sodo reikmenų parduotuvėse), pavyzdžiui, 1 proc. vario sulfato (100 g/10 l vandens). Jie padės apsaugoti rožes nuo ligų plitimo. Labai gerai, jeigu purškiamo skysčio patenka ne tik ant pačių krūmų, bet ir ant žemės aplink juos. Purškiama dienomis, kai dar būna teigiama oro temperatūra.
Rožių dengimas žiemai
Prieš uždengiant augalus reikėtų palaukti pirmojo šaltuko. Nedidelių šalnų rožės nebijo, net atvirkščiai – rudeninės šalnos padeda augalams pasiruošti žiemai, pamažu priprasti prie neigiamos temperatūros.
Rožių krūmai pradedami dengti, kai oras atšąla maždaug iki 5 °C šalčio. Pirmiausia ant krūmų užpilamas 20–30 cm storio sausų durpių sluoksnis. Jeigu durpių neturime, iš bėdos tiks ir paprastas dirvožemis. Arba sausi lapai, nors tai nėra geriausias pasirinkimas, nes juose prieglobstį randa sodo ir gėlyno priešai – peliniai graužikai. Nepatartina naudoti pjuvenų.
Užpylus durpėmis nebūtina rožyno iš karto dengti ir eglišakėmis. Galima tai daryti vėliau, ypač jeigu žiemos pradžia nešalta, sulaukus stipresnio šaltuko, kai gruodas sukausto žemę.
Eglišakės yra geriausia rožių dengiamoji medžiaga. Jos ne tik sulaiko šaltį, bet kartu ir pravėdina krūmus, jie nešunta.
Eglių spygliai nepatinka pelėms. Nuo šakų gerai nuteka lietaus vanduo, o sniegą jos sulaiko.